velnynė

velnỹnė sf. (2) 1. vieta, kur daug velnių: Antazavės šilas, tai viena velnỹnė, pro kurį važiuosi, vis pakuson pakliūsi Ds. 2. Ds menk. vieta, kur daug nedorų, piktų žmonių: Iš kokios velnỹnės tie kuliganai paleisti – svieto pabaiga! Rdn. Iš kur tokį velnią atnešė, iš kokios velnỹnės? Rdn. Kas tokio[je] velnỹnė[je] gal gyventi, kožna diena škandalas, lerma, viskas pyškesiais eina Krš. Pačion velnỹnėn nuejau Dglš. 3. labai nuošali, neįžengiama vieta: Tokio[je] velnỹnė[je] gyvenam, miškai, pelkės Krš. Tokiame velnỹnė[je] žemę nupirko Grdm. Uogų neradom tose velnỹnėse Lk. Mūsų laukia kelionė į pačią didžiausią Rytų Lietuvoje velnynę – šniokščiančią, švokščiančią, tamsią ir niūrią Vaidulos girią sp. 4. Grdž pelkė, klampynė: Neik par tą velnỹnę, gali nuskęsti Gršl. Į tokią klampią velnỹnę kad įvažiavau, tai būčia arklius prisigirdęs Brt. Įvažiavo į tokią velnỹnę, arklys nepatrauka End. Gelžė tikra velnỹnė: nė ten įeisi, nė gyvolį paganysi Krš. ║ labai prasta, ppr. pelkėta žemė: Išplėšiau (išariau) velnỹnės kamputį Vlkv. Pačią velnỹnę i gavęs, kas iš tų lenkių išvilks [šieną] End. Tos velnỹnės atmatavo penkius aktarus dalies Rdn. Velnynès paliko biedniesims [, kai sodą dalijo] Vn. 5. menk. degtinė: Ka nebleida tos velnỹnės tiek begerti! End. 6. prk. sakoma apie ko daugumą: Velnỹnė par juos darbo Dglš. Usnių bulbose velnỹnė buvo Dglš.